Chalatas

Chalatas tai laisvas ilgomis rankovėmis ilgas drabužis, užsagstomas priekyje. Dažnas iš mūsų chalatą dėvi kasdien – vos nusiprausus ar rytą išlipus iš lovos. Tuo tarpu kitose šalyse jis atlieka nacionalinio drabužio funkciją, kažkada buvo tapęs net socialinio statuso simboliu.  Rytų šalyse chalatai ilgą laiką buvo dėvimi net ir viešose vietose. Taip buvo pabrėžiama, jog asmuo visuomenėje užima aukštą socialinę padėtį. Jis toks turtingas, jog jam nereikia dirbti –darbo metu gali leisti sau vaikščioti su chalatu. Kai kuriose Azijos šalyse šis rūbas dar ir šiandien dėvimas kaip viršutinis. Šilkinis ar medvilninis viršutinis nacionalinis drabužis, įprastas Vidurinėje Azijoje, Irane, Pakistane ir šiaurės Indijoje. Chalatus vilki tiek vyrai, tiek moterys. Vidurinėje Azijoje chalatai galėjo būti ploni dekoratyvūs drabužiai ar stori ir ilgi, vasarą dieną ginantys nuo karščio, o žiemą ar naktį - nuo šalčio.

Jei namuose mėgstate vaikščioti įsisupę į chalatą, ignoruokite skeptikus, teigiančius, jog tai – nevalyvumo ženklas. Savo asmeninėje erdvėje visi norime jaustis patogiai, tad atpalaiduojanti apranga tikrai nėra nusikaltimas. Juolab, kad chalatai gali būti kelių rūšių: maudymosi, namuose dėvimi kasdieniniai ar skirti atlikti namų ūkio darbus. Chalatų skirstymas pagal paskirtį atsirado dar XIX amžiuje, tačiau tuo pasinaudojo tikmoterys, vyrai liko ištikimi maudymosi chalatui. Nuo maudymosi kasdieniniai skiriasi tuo, kad yra ne sujuosiami, o užsagstomi. Jei patogūs, nevaržo judesių, dažniausiai primena sukneles.

Kasdieniai chalatai kaip naminės aprangos rūšis Europoje atsirado XIX amžiuje. Būtent su tokiu tinkamai parinktu chalatu galima ir pas kaimynus druskos pasiskolinti nueiti, ir artimus draugus priimti. Vis dėlto kasdienis chalatas – tai kompromisas mėgstantiesiems namie apsirengti patogiai, tačiau neperžengti etiketo ribų ir gražiai atrodyti.